Kreditai

Jau nuo senų laikų žmonės buvo linkę taupyti, skolintis ar leisti pinigus savo reikmėms patenkinti. Atsiradus mainams – atsirado ir vadinamoji primityvioji ekonomika, kuri buvo labai skurdi, pinigai mažai naudojami kaip vertybių saugojimo forma ar kaip apskaitos vienetas. Nekyla didelių problemų su užsienio valiutų keitimu, nes kontaktai su išoriniu pasauliu riboti. Kuo tolyn, tuo pinigai įgavo vis didesnę reikšmę, atsirado valiutų keitimo amatas, nes prekeiviams ir keliautojams reikėjo vienas monetas keisti į kitas. Intensyvėjo pinigų skolinimosi ir skolų registravimo bei palūkanų už paskolas skaičiavimo praktika. Vėliau atsirado bankai. Savo veiklą jie pradėjo pinigų ir kitų vertybių saugojimu. Depozitoriui išduodavo kvitą ir leisdavo jam atsiimti savo depozitą ar su trečiosiomis šalimis atsiskaityti per banką. Iš savo patirties suvokę, kad visi depozitoriai nenori savo pinigų atgauti vienu metu, bankai už tam tikrą mokestį tuos pinigus pradėjo skolinti kitiems. Skolininkai naudojosi savo banko paskolomis. Taip buvo sukurtas kreditas.  Augant bankų ir kitų specializuotų finansinių įmonių skaičiui, didėjo kreditinių pinigų – bankininkų vadinamų “kreditiniais instrumentais“ – formų įvairovė.

Nė viena išsivysčiusi ekonomika negali funkcionuoti be kredito sukūrimo sistemos. Šiandien tos monetos ir banknotai, kuriuos žmonės nešiojasi savo kišenėse ar rankinėse ir tie pinigai, kuriuos jie sutaupo ir padeda į bankus ar pensijų fondus, yra tik maža dalis kreditų, sukuriamų finansų struktūroje. Taip vyksta jau nuo devyniolikto amžiaus. Kiekviena materialistinė visuomenė, siekianti padidinti savo turtą – ar tai būtų kapitalistinė, centralizuota, ar jų mišinys – privalo turėti kreditų sukūrimo sistemą. Kreditas tiesiogine prasme yra išsivysčiusią ekonomiką maitinantis kraujas, kuris naudingas visai visuomenei.

Per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų kredito unijos ir kitos kooperatinės organizacijos sugebėjo smarkiai paveikti daugelio milijonų žmonių gyvenimus, padėdamos žmonėms siekti geresnio gyvenimo, kelti jų gerbūvį, suteikti pasitikėjimo jausmą – per solidarumo skatinimą, bendradarbiavimo puoselėjimą, atsakomybės jausmo ir demokratinės savivaldos sąvokos įdiegimą. Kredito unijos ir kooperatyvai vaidina svarbią socialinę rolę, kuri yra ypatingai svarbi naujai besikuriančiose demokratijose.

XIX amžiaus pirmoje pusėje Vakarų Europoje vyko dideli socialiniai pasikeitimai. Vadinamoji “pramonės revoliucija“ sukūrė didžiulę naują darbininkų klasę, kuri gyveno varganose sąlygose, neturėjo galimybių skolintis net ir menkiausiems poreikiams. Napoleono karų nualintuose kraštuose ir žemės ūkis perėjo sunkų laikotarpį. Žemdirbiai taip pat neturėjo galimybių prieinamomis sąlygomis gauti paskolų sezoniniams poreikiams. Tuo metu Europoje siautėjo palūkanų lupikavimas, ypač buvo skriaudžiami neturtingi gyventojai. Besikurianti bankų sistema buvo orientuota į pramonę, verslą ir investicijas. Tų laikų bankai negalėjo ir nenorėjo teikti paslaugų bei paskolų, kad būtų patenkinti pavienių žmonių ar šeimų, ypatingai neturtingųjų, finansiniai poreikiai.

Kredito kooperatyvo arba kredito unijos idėja gimė Pietų Vokietijoje apie XIX amžiaus vidurį. Friedrichas Reiffeisenas buvo mažo Bavarijos miestelio Heddesdorf meras. Matydamas savo miesto ir apylinkių gyventojų bėdas ir vargus 1850 metais sukūrė pirmąją kooperatinę kredito draugiją, kurioje šios apylinkės gyventojai galėjo sutelkti savo santaupas ir savo tarpe duoti paskolas. Jis pradėjo taupyti nuo labai mažų sumų ir iš bendrų santaupų pradėjo vienas kitam skolinti už procentus, taip savo pinigais padėdami sau, savo bendruomenei.

Lietuvoje kredito sistema buvo kuriama vienu metu su valstybės atkūrimu, jos pamatų dėjimu. Kredito įmonių steigimas vėl tapo aktualus pradėjus grįžti iš Rusijos į ją pasitraukusiems ir ištremtiems žmonėms. Tarp jų buvo daug išsilavinusių, aktyvių asmenų, verslininkų. Atgaivinti ar pradėti verslą nualintoje Lietuvoje buvo neįmanoma be kredito. XIX amžiaus pabaigoje kredito kooperatyvų idėja pasiekė Lietuvą. 1920 metais įvyko buvusių kredito įmonių atstovų suvažiavimas Kaune, kur jie nutarė vėl įsteigti trumpalaikio kredito įmones ir buvo priimtas įstatymas, kuris padėjo pagrindą “bankams dygti iš po nakties“. Tiesa, bankais tada buvo įprasta vadinti bet kurias bankines operacijas atlikinėjusias įmones. Tais pačiais metais įsteigtas tik vienas komercinis bankas, bet už tai labai “užderėjo“ kredito kooperatyvų. Kaip Europoje ir Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje šis judėjimas per XX amžiaus pradžią labai išaugo ir 1928 metais buvo įregistruoti 624 kredito kooperatyvai, kurie valdė 37% paskolų rinkos. Šie skaičiai rodo, kad beveik trečdalis visos finansų rinkos sudarė paskolos, nes tai buvo geriausia alternatyva, padedanti atsigauti tiek valstybei, tiek atskiram individui ir žmonės buvo aktyvūs, jie nepasidavė valdžios įtakai ir patys bandė spręsti problemas taip įkurdami kredito kooperatyvus, o vėliau ir kredito unijas.